| Kristina ( @ 2008-07-14 12:53:00 |
| Entry tags: | auto |
afto
Daugiausia, kaip galime suprasti žmogų - tai prilyginti jį sau.
Pati vežuosi bei vėžinuosi vežama ir liežuvio/rankų/patarimų nedalinu
(spešl atvejais, ir tai dažniausiai tik vidurinį variantą).
Ir negaliu pakęst, kai man dalina. Čia dabar laikykis dešiniau, paskui atsargiai - ten nuokalnė (sorry, minus 10 akinius namie pamiršau). Va, dabar šitą aplenk (autostradoj, mašinų nulis, fūra už kilometro). Perjuk bėgį (nu vatafak, pas mani gal dyzelis). Čia reikėjo sukt (dar vakar?). Paspausk gazą (važiavimas maksimu galimu vs važiuoju taip, kad jausčiaus saugiai). Nuviršyk greičio (fakju). Aš tai niekada neriedu prie sankryžos (galiu pendelio pagalba padėtį pataisyt)...
Nors, ne. Meluoju. Pakęst galiu.
Bet tada pradedu daug triukšmaut.